„Girtekos“ vadovas: tikiu sisteminiu darbu, o ne entuziazmu

Linas Butkus/Verslo žinios/2017.10.31

Po 2008 m. krizės, kai nemažai vežėjų turėjo pasitraukti iš rinkos, „Girteka“ sugebėjo didinti savo paslaugų mastą. Anot jos vadovo Edvardo Liachovičiaus, tai pavyko todėl, kad bendrovė daug investavo į procesų valdymą iki 2009 m. ir sunkmetį pasitiko ne kaip paprasta įmonė, o kaip organizacija. Šiuo metu bendrovė toliau žengia šiuo keliu – diegia „Lean“ metodiką.

Žiūrint „Girtekos“ istoriją, matyti kad išgyventos ekonominės krizės žymėjo sėkmingus lūžius: po 1998 m. Rusijos krizės įmonė savo parko dydį padvigubino iki 15 vilkikų, o po 2009 m. krizės „Girteka“ turėjo jau 1.000 vilkikų. Kaip tai pavyko?

1998 m. krizė mums buvo labai sunki. Turėjome 6 ar 7 sunkvežimius. Turbūt mums tada padėjo tai, kad išgyvenimui nedaug reikėjo. Kalbu ne tik apie verslą, bet ir apie fizinį gyvenimą. Tada gavome daug skaudžių pamokų, bet įstengėme su visais atsiskaityti ir niekam nelikti skolingi. Tai labai svarbu.

Prisimindamas 2009 m. krizę – manau, kad mes atlikome labai gerą, nors lyg ir nematomą darbą 2006–2007 m. Ir į krizę atėjome su gerai sutvarkyta organizacija. Sugebėjome išugdyti stiprią vidurinę grandį, įdiegti finansinį raštingumą, personalo valdymą – tai mūsų sektoriuje nebuvo įprasta. Prieš krizę nepasiekėme gero pelningumo, bet susitvarkėme organizaciją. Ir į krizę atėjome ne kaip įmonė, o kaip organizacija. Tų dviejų žodžių nelaikau sinonimais. Manau, todėl 2008 m. ne kritome, o augome.

Žinoma, didelį postūmį verslui padarė įstojimas į Europos Sąjungą ir atsivėrusios naujos rinkos, bet mes nepamiršome savo ankstesnių krypčių, toliau dirbome su Rusija. Ten yra savos taisyklės, savi iššūkiai, bet didesnė veiklos geografija skirtingose rinkose mums leidžia stabiliau jaustis.

Verslas man primena važiavimą dviračiu. Jeigu nustoji minti, dviratis ne tik sustoja, bet ir virsta ant šono. Todėl tikiu sisteminiu suplanuotu darbu. Kitaip tariant, mažiau tikiu entuziazmu. Jeigu kas nors vyksta per dideliu entuziazmu, vadinasi, greitai baigsis. Net negali žinoti, kad entuziazmas prasidės ir kada baigsis. O mūsų darbe reikia ypatingo tikslumo. Mums daug svarbiau ne momentinis greitis, o vidutinis greitis. Kad kur nors greitai nuvažiuotum, reikalingas geras vidutinis greitis. O dėl momentinio greičio galima tik baudų prisirinkti.

Jūs net važiavote į Japoniją mokytis įvairių „Lean“ metodikų, kurias dabar intensyviai taikote. Ką tai jums duoda?

Kai įmonė auga, labai svarbu visų procesų patikimumas: administravimas, gamyba, pardavimai. Mes parduodame paslaugą, kuri turi būti kokybiška. Nekokybiškos paslaugos niekas nenorės pirkti, o jeigu pirks, nemokės deramos kainos. Todėl labai svarbu efektyvūs procesai ir darbuotojų įtraukimas į tai, ką jie daro. Neturi būti taip, kad kokybės klausimas rūpėtų tik kokybės skyriui, finansai – tik finansų skyriui, rinkodara – tik rinkodarininkams. Mes norime, kad viskas – finansų rodikliai, klientų perspektyva, personalo perspektyva – mūsų organizacijoje būtų visų dėmesio objektas.

Manau, šiais klausimais mums labai padeda naudojami „Lean“ metodai, kai iškeliamos ir išgryninamos konkrečios užduotys, visos darbuotojų grandys dalijasi aktualia ir aiškia informacija.

„Girtekoje“ dirba apie 4.000 vairuotojų. Kaip surenkate ir išlaikote tokį skaičių dirbančiųjų, kai vairuotojų stinga visoje Europoje?

Manau, mes daug investuojame į geras darbo sąlygas. Konkrečių skaičių nenoriu atskleisti, bet kaita gerokai žemesnė nei rinkos vidurkis. Tai, kad mums pavyksta tokiomis konkurencijos sąlygomis išlaikyti kelis tūkstančius tiek Lietuvos, tiek kitų šalių piliečių, rodo, kad mūsų pasiūlymas yra gerai subalansuotas.

Bet kuris mūsų vairuotojas kitą savaitę gali išeiti dirbti į bet kurią kitą Lietuvos, Vokietijos ar Nyderlandų įmonę – mėnesinės jo pajamos tokiu atveju būtų beveik identiškos. Nuo seno vairuotojai yra labai svarbi transporto įmonės dalis, bet yra ir kitos dedamosios: sandėlio darbuotojai, servisas ir 500–600 visą šią veiklą administruojančių žmonių. Yra vadovybė ir vairuotojų akademija. Visa tai sudaro kompleksą, kuris padeda pritraukti vairuotojų, juos išlaikyti ir būti patraukliems.

Jeigu mūsų planuojamas augimas šiemet sieks apie 25% (pernai siekė apie 10%), atitinkamai didės ir darbuotojų skaičius. Galima skaičiuoti, kad planuojamo augimo atveju turėsime pritraukti dar maždaug 2.000 darbuotojų – ne tik vairuotojų, bet ir vadybininkų, finansininkų, informacinių technologijų specialistų. Todėl tiesiog privalome būti patrauklūs.

Be to, apie 95% savo paslaugų eksportuojame. Manau, būtų sunku rasti kitą lietuvišką bendrovę, eksportuojančią tokią paslaugų apimtį. Ir mūsų klientai yra didžiausios Europos įmonės, kurios dirba tiesiogiai su mūsų vadybininkais. Tai reiškia, kad mūsų vadybininkai turi atitikti tų įmonių reikalavimus. Mes turime visa tai užtikrinti.

Ar tokiai įmonei, kaip „Girteka“, reikalinga tokios asociacijos, kaip „Linava“, veikla? Gal ji yra pajėgi pati išspręsti savo problemas?

Manau, tokių organizacijų veikla yra reikalinga. Tą verslą suprantant plačiau, ši veikla net būtina. Kas nors juk turi konsoliduoti ir ginti sektoriaus interesus. Be to, labai svarbu, kad ta didelė transporto sektoriaus sukuriama BVP dalis ir liktų šioje šalyje. Jeigu pas mus bus blogiau negu gretimoje šalyje, ta šalis ir augins savo BVP greičiau negu mes.

Ką galėtumėte patarti tūkstančiams Lietuvoje registruotų mažųjų vežėjų? Kaip jiems geriau planuoti savo veiklą ir veiklos perspektyvą?

Nemanau, kad esu geras patarėjas. Bet labai gerbiu kiekvieną ūkininkavimo būdą ir kiekvieną darbą. Žavi žmonės, kurie ką nors sukūrė iš nieko – „nuo nulio“. Toks buvo ir mūsų kelias.

Labai gerbiu vairuotojus, kurie iš savo darbo susikuria darbo vietą. Turime tokių žmonių ir „Girtekoje“: kai kurie pas mus dirbę vairuotojai užsidirbo nuosavam vilkikui, įkūrė savo įmonę ir dabar net valdo kitus vilkikus. Turime įvairių sėkmės istorijų ir, nors jie mums nedirba, suprantame prisidėję prie tų istorijų ir tikrai linkiu jiems tolesnės sėkmės. Jie turi pasiryžti, daug dirbti, investuoti, rizikuoti. Todėl pagarbiai žiūriu į vairuotojus – sunkvežimių savininkus, kurie prisiima visą atsakomybę ir dirba sunkų darbą.

Manau, kad nedidelės, šeimyninės įmonės yra geras ir ekonomikai sveikas reiškinys. Jie gali susirasti savo vietą rinkoje, nes esama skirtingų produktų, įvairių klientų, kuriems reikalingos ir skirtingo dydžio transporto bendrovės. Be to, mažesni vežėjai didesniems užsakymams gali būti konsoliduojami per tarpininkus. Gali būti naudojami įvairūs veiklos modeliai, kurie padėtų plačiau plėtoti savo veiklą.

Kuo gera ir kuo bloga verslo aplinkoje Lietuvoje?

Reikia suprasti, ką mūsų industrija duoda valstybei ir ką valstybė duoda industrijai. Manau, čia turi būti balansas. Aš nelaukiu, kada darbo sąlygos čia bus geresnės negu gretimoje valstybėje, bet jos neturėtų būti blogesnės. Šis verslas yra tarptautinis ir jo sienomis neuždarysi: jis plėtosis toje šalyje, kurioje bus patrauklesnės sąlygos.

Kaip vertinate protekcionistines atskirų darbo rinkų apsaugos tendencijas atskirose ES šalyse? Kokį poveikį jos padarys jums ir kitiems Lietuvos vežėjams?

Nei čia pirmas, nei paskutinis pokytis. Naujos taisyklės galios visiems rinkos dalyviams. Laisva rinka siūlys savo sprendimus.

Kokios Jūsų įžvalgos transporto sektoriuje, prognozuojant artimiausią laikotarpį Lietuvos vežėjams?

Verslo šakos pasiekimus gerai parodo jos sudaroma BVP dalis (Transporto sektorius sukuria 12% Lietuvos BVP – VŽ). Blogai dirbdamas negali pasiekti gerų rezultatų. Su didele pagarba žiūriu į kolegų pasiekimus Vakarų Europoje. Jie siūlo kokybišką paslaugą, kuri rinkoje sėkmingai parduodama. Manau, dėl to jie sugebės ir toliau konkuruoti sudėtingomis sąlygomis.

Dabartinę situaciją vertinu kaip stabilią, kai auga transporto paklausa. Panašu, kad dabar yra neblogas ciklas, galima ir toliau planuoti augimą.